Barono E. Renė poezija

Apie Eugenijų Renė:

XIX a. I pusėje Gargždų dvaras atiteko baronams Renėms. Valdant tėvui Feliksui Renei, o vėliau jo sūnui Eugenijui Renei (1830-1895), dvaras išgyveno savo klestėjimo laiką. Šiuo laikotarpiu buvo pastatyti mūriniai dvaro rūmai, XIX a. II pus. suformuotas angliškojo stiliaus parkas, garsėjęs kaip vienas gražiausių Telšių apskrityje. Eugenijus Renė buvo išsilavinęs, mėgstantis keliauti, domėjosi menu, kūrė romantinę poeziją. 1878 m. Vilniuje lenkų kalba išleista jo knyga „Poezye i prace dramatyczne“. Eugenijaus Renės rūpesčiu buvo įrengtas dvaro muziejus, kuriame eksponuota vertinga porceliano dirbinių kolekcija, įvairios senienos, o dvaro biblioteka buvo papildyta iki 4000 knygų ir garsėjo tarp aplinkinių dvarų vertingais ir retais spaudiniais.

Žinome, kad net keletą šimtmečių Gargždai buvo pasienio miestelis, taigi nusikelkime kartu su autoriumi į neramią naktį pasienyje...

Naktis pasienyje

Dausoms saulelė siunčia paskutinį blyksnį,
Ir tą jau baigia dengti miglos vakarinės,
Iš už kalnelio mėnuo sunerimęs spygso,
Lyg jam smalsu žinoti, – kur tos giesmės imas,
Kurių aidai atskrieja iš tolių laukymių.
Balsai tie iškilmingi, skaistūs ir pamaldūs,
Vaikų Žemaičių kaimų plaukiantys krūtinių.
Jie traukia jau namo, pabaigę dienos darbus.
Tokia didi darna, pasiekus dažną ausį,
Dar prieš minutę garsiai nuostabiai skambėjus,
Kurios visa gamta taip susikaupus klausės,
Jau visiškai nutilo, ir tiktai išėjęs
Sargybon kaimo sargas atsiliepė beldimais,
Suūbavo naminė pelėda kraupokai,
Varlių dar iš vandens jai pritarė kurkimas...
Ak! Širdį pervėrė mintis liūdnoka:
Visai kaip idealai šviečiantys jaunystės –
Pradingo ir išnyko tonai tie nuostabūs,
Ir tiktai tuo garsus mums lemta dar išgirsti,
Kur dunda ausyse – it varpas mirties skamba!..
 
Ką čia šneku?.. Pasieks dar vienas mielas gausmas:
Švelnus lakštutės balsas – nuo upės atskriejęs,
Jautriai gaudžia gaida išlies ji savo skausmą,
Bet miegas ją nutildys – ir užmerks blakstienas.
 
                                           Eugenijus Renė

Pavasaris – nuostabus metų laikas. Auga žolė, gražiausios gėlės. Saulė ir vėl šildo nuostabiais spinduliais. 

Baronas E. Renė kviečia mus pasigrožėti bundančios gimtinės vaizdais, pajusti jaukumo ir gamtos grožį, pamatyti kasdienio gyvenimo paprastumą...

Pavasaris

Būties karaliau! Pavasarėli!

Tėve jaunystės aukso svajų!

Pirmajam dūžiui širdį prikėlęs,

Tu įkvėpimą neši dievų!

Pavasarėli, ranka jaunystės

Žaluma rengi pievas, miškus,

Ledinė žemės pluta suplyšta,

Ir mūsų balsas klausia švelnus:

Iš kur garsų ir tiek trauki,

Kuriom pražysta giria graži?

Iš kur paukštelių būrių sulauki,

Prarastą rojų mums grąžini?

Kaip tu valioji ugnį gyvybės

Įžiebti ten, kur, rodos, kapai,

Iš kur gėlelėj galios beribės

Vėl prisikelti rožių kvapais?

Kai sielvartingas žmogus užklysta

Tavo šventovėn, ilsis širdis,

Šiltas dvelkimas jautrios meilystės

Tuoj pat nušviečia dyglių rūdis.

Nes čia visi jam šypsosi, moja:

Krūmai ir gėlės rūbais naujais,

Stipria gyvybe visa alsuoja,

Negi jis vienas liūdėti eis?!.

Osana! Ošia miškai mylėti,

Siunčia balsus jie sostan Dausų...

Jaunas Poete! Iš jų gebėki

Suderint savo lyros garsus...

Jei tu, miestieti! Sergančia siela

Netiki Dievą nei stebuklu, –     

Kai atkeliauja pavasarėlis,

Palik minutei mūrus savus,

Laukus apvaikščiok, kur jau žaliuoja

Artojo darbo brandi pjūtis,

Kur klega upės srauniosios srovės,

Liejas ir skamba tinai greiti.

Tu paklausyki vyturio aukšto,

Jis juk poetas žemės laukų,

Prie debesų jis, rodos, prikaltas,

Bet gieda žemei, moja sparnu.

Eik ten, kur stūkso miškai tamsieji,

Uosis ir liepa – po vainiku,

Kur ąžuolas ten pečius surėmę

Virš piramidžių kėnių lieknų.

Ten, kur krūmynai auga brūzgingi

Ir apynys kur sukas aplink,

Balsais paukštelių trelėm skirtingom

Skrieja į vieną tikslą - aukštyn!..

Prie kojų lenkis galiūnų miško,

Mylimai skinki našlaitę tu,

Būk pradžiamoksliui gamtos dėkingas,

Kelkis ir eik nauju taku.

O! Kai žavingai lankas, kalnynus

Atspindi melsvas vanduo kartu,

Garsas ir kvapas į debesynus

Ak, sklinda vienas grožis visur!

Pagauk garsus tuos malonia ausia,

Pavasarinį kvapą vilties...

Jei prieštarauji, ranką stipriausiai

Glauski, ak, glauski sau prie širdies...

Girdi, kaip daužos, kokia įskaudus,

Kaip trokšta meilės pasaulis šis!

Kaip už vilties jis dar laikos šiaudo,

Skausmus pamiršęs ir neviltis!..

Pavasarėli! Kol tu – krūtinėj,

Visas pasaulis man nuostabus!..

Kol šiltas kvapas iš tavęs sklinda,

Skambesys ausiai man mielas bus!..

Bet... Po minutės jautrų ir vėsų

Gyvybės žiedą padengs šerkšnu,

Ir jau šventoji ugnis ims blėsti,

Tave lydėjus viešnia pas mus!..

Sąmonės mano jau nepasiekia

Himnas, aidėjęs giraitėj čia,

Karšti jausmai jau tave palieka,

Nebeatgyja buvus dvasia!..

Ak! Kolei daužos širdis pašėlus,

Neišbarstykim jo dovanų,

Būties karaliau!  Pavasarėli!

Tėve jaunystės aukso savjų!

                 Eugenijus Renė

Jei mintis neišlavėja

Jaunam amžiuj, tai liks

vėjai...

                  B. Zaleskis

 

Pamąstykime jaunatviškai!

 

Jaunuolio pamąstymui

 

Skrisk mintim, kol esi jaunas,

Kol skrajoti tau dar leista,

Laisvas tu sparnus išskleisti:

Kad gali aukštyn pakilti

Virš lėkštosios banalybės.

 

Skrisk! Pramuški kuo greičiausiai

Supelijusį tą skliautą,

Visą žemę jis uždaręs

Egoizmo, tamsos kiaute!

Lyg kape po juo plačiausiam

Visad tuščia, ilgu daros!

 

Skrisk mintim, skubėk, kol jaunas,

Kol sparnai taip kilniai neša,

Nusileis jie, nusilps jėgos,

Laisvės laikas bus prabėgęs!..

Skrisk, kol stengeis, kiek galėjai,

Dievui kol nenusidėjai!

 

                       Eugenijus Renė

 

 

 


Galerija


Naujienų prenumerata

Kontaktai Darbo laikas Kalendorius Bilietų kainos