Barono E. Renė poezija

Pavasaris – nuostabus metų laikas. Auga žolė, gražiausios gėlės. Saulė ir vėl šildo nuostabiais spinduliais. 

Baronas E. Renė kviečia mus pasigrožėti bundančios gimtinės vaizdais, pajusti jaukumo ir gamtos grožį, pamatyti kasdienio gyvenimo paprastumą...

Pavasaris

Būties karaliau! Pavasarėli!

Tėve jaunystės aukso svajų!

Pirmajam dūžiui širdį prikėlęs,

Tu įkvėpimą neši dievų!

Pavasarėli, ranka jaunystės

Žaluma rengi pievas, miškus,

Ledinė žemės pluta suplyšta,

Ir mūsų balsas klausia švelnus:

Iš kur garsų ir tiek trauki,

Kuriom pražysta giria graži?

Iš kur paukštelių būrių sulauki,

Prarastą rojų mums grąžini?

Kaip tu valioji ugnį gyvybės

Įžiebti ten, kur, rodos, kapai,

Iš kur gėlelėj galios beribės

Vėl prisikelti rožių kvapais?

Kai sielvartingas žmogus užklysta

Tavo šventovėn, ilsis širdis,

Šiltas dvelkimas jautrios meilystės

Tuoj pat nušviečia dyglių rūdis.

Nes čia visi jam šypsosi, moja:

Krūmai ir gėlės rūbais naujais,

Stipria gyvybe visa alsuoja,

Negi jis vienas liūdėti eis?!.

Osana! Ošia miškai mylėti,

Siunčia balsus jie sostan Dausų...

Jaunas Poete! Iš jų gebėki

Suderint savo lyros garsus...

Jei tu, miestieti! Sergančia siela

Netiki Dievą nei stebuklu, –     

Kai atkeliauja pavasarėlis,

Palik minutei mūrus savus,

Laukus apvaikščiok, kur jau žaliuoja

Artojo darbo brandi pjūtis,

Kur klega upės srauniosios srovės,

Liejas ir skamba tinai greiti.

Tu paklausyki vyturio aukšto,

Jis juk poetas žemės laukų,

Prie debesų jis, rodos, prikaltas,

Bet gieda žemei, moja sparnu.

Eik ten, kur stūkso miškai tamsieji,

Uosis ir liepa – po vainiku,

Kur ąžuolas ten pečius surėmę

Virš piramidžių kėnių lieknų.

Ten, kur krūmynai auga brūzgingi

Ir apynys kur sukas aplink,

Balsais paukštelių trelėm skirtingom

Skrieja į vieną tikslą - aukštyn!..

Prie kojų lenkis galiūnų miško,

Mylimai skinki našlaitę tu,

Būk pradžiamoksliui gamtos dėkingas,

Kelkis ir eik nauju taku.

O! Kai žavingai lankas, kalnynus

Atspindi melsvas vanduo kartu,

Garsas ir kvapas į debesynus

Ak, sklinda vienas grožis visur!

Pagauk garsus tuos malonia ausia,

Pavasarinį kvapą vilties...

Jei prieštarauji, ranką stipriausiai

Glauski, ak, glauski sau prie širdies...

Girdi, kaip daužos, kokia įskaudus,

Kaip trokšta meilės pasaulis šis!

Kaip už vilties jis dar laikos šiaudo,

Skausmus pamiršęs ir neviltis!..

Pavasarėli! Kol tu – krūtinėj,

Visas pasaulis man nuostabus!..

Kol šiltas kvapas iš tavęs sklinda,

Skambesys ausiai man mielas bus!..

Bet... Po minutės jautrų ir vėsų

Gyvybės žiedą padengs šerkšnu,

Ir jau šventoji ugnis ims blėsti,

Tave lydėjus viešnia pas mus!..

Sąmonės mano jau nepasiekia

Himnas, aidėjęs giraitėj čia,

Karšti jausmai jau tave palieka,

Nebeatgyja buvus dvasia!..

Ak! Kolei daužos širdis pašėlus,

Neišbarstykim jo dovanų,

Būties karaliau!  Pavasarėli!

Tėve jaunystės aukso savjų!

                 Eugenijus Renė

Jei mintis neišlavėja

Jaunam amžiuj, tai liks

vėjai...

                  B. Zaleskis

Pamąstykime jaunatviškai!

Jaunuolio pamąstymui

Skrisk mintim, kol esi jaunas,

Kol skrajoti tau dar leista,

Laisvas tu sparnus išskleisti:

Kad gali aukštyn pakilti

Virš lėkštosios banalybės.

Skrisk! Pramuški kuo greičiausiai

Supelijusį tą skliautą,

Visą žemę jis uždaręs

Egoizmo, tamsos kiaute!

Lyg kape po juo plačiausiam

Visad tuščia, ilgu daros!

Skrisk mintim, skubėk, kol jaunas,

Kol sparnai taip kilniai neša,

Nusileis jie, nusilps jėgos,

Laisvės laikas bus prabėgęs!..

Skrisk, kol stengeis, kiek galėjai,

Dievui kol nenusidėjai!

                       Eugenijus Renė