Laisvės kovos
1 9 4 1 me t ų t r ė m i m a i
1941 m. birželio 14 d. iš Klaipėdos rajono ištremti 57 gyventojai. Tai daugiausia mokytojai, tarnautojai, ūkininkai, darbininkai. Dešimt iš jų tremtyje mirė. Šie skaičiai apytiksliai. Trėmimo metu šeimos buvo atskirtos. Moterys, vaikai, senoliai keliavo į tremtį, o šeimų galvos – vyrai išsiųsti į lagerius. Daugiausia atskirtų nuo šeimų vyrų tremtinių atsidūrė Krasnojarsko krašto lageriuose. Į Rešotų lagerį, buvusį Nižnij Ingašo rajone, Krasnojarsko krašte, pakliuvo Vaclovas Baipšys, Prano (Povilo), g. 1909 m., gyvenęs Veiviržėnuose, čia dirbęs mokytoju. Mirė lageryje 1941 m. gruodžio 14 d. Tame pačiame lageryje 1942 m. mirė Alfonsas Kiaunė, Viktoro, g. 1905 m., gyvenęs Gargžduose ir dirbęs mokyklos vedėju. Ten pat buvo ištremtas Juozas Trušys, dirbęs Gargžduose pašto viršininku. Šiame lageryje lietuvių mirtingumas siekė 61,7%. Dar didesnis mirtingumas buvo Molotovo sr. lageryje Usollage – 71,6%. Šiame lageryje 1941 m. mirė darbininkas Pranas Kardelis, Juozo, g. 1898, gyv. Endriejave, Kretingos apskr., išvežtas į lagerį 1941 06 13. Ūkininkų Kalvaičių trijų asmenų šeimą ištrėmė iš Kiaulakių kaimo į Vorkutą, Komijos ASSR. Tremtyje mirė tėvas Jurgis Kalvaitis, mama Marijona Kalvaitienė. Išgyveno sūnus Petras Kalvaitis, kurį paleido 1958 m. Iš penkių Vaišvilų šeimos narių, ištremtų iš Sausių kaimo, gyvas liko tik tėvas Domininkas Vaišvilas, kalėjęs Rešotų lageryje. Tuo tarpu kiti – žmona Barbora, sūnūs Kęstutis ir Rimas – mirė Ust Nemo gyvenvietėje, Komijoje. Endriejavo mokyklos direktorių Kazį Gudauską Rešotų lageryje Ypatingojo pasitarimo teismas 1942 m. rugsėjo 19 d. nuteisė mirti, sušaudytas 1942 m. Žmona Stanislava ir sūnus Gintautas, buvę tremtyje Komijoje, 1947 m. pabėgo į Lietuvą. Stanislava 1949 m. buvo suimta, nuteista trejiems metams lagerio, paskui – tremties. Į Lietuvą grįžo 1959 m. Bucevičių šeima, ištremta iš Šakinių kaimo, atsidūrė Komijoje. Mama Elena mirė 1943 m. Vaikai Bronislava ir Janas liko vieni. Janas atsidūrė vaikų namuose. Iš tremties Janas 1946m. emigravo į Lenkiją. Sesuo 1958 m. grįžo į Lietuvą.
Leidinyje „Bolševikų nužudyti šauliai“ minimas žymus mūsų kraštietis Stanišauskis Jokūbas, gimęs Pašlūžmio k., Švėkšnos valsč., Tauragės apskr. (dabar Veiviržėnų sen.). Buvo išsilavinęs – baigė mokslus Maskvoje ir tapo geodezijos inžinieriumi. Dirbo Dotnuvos žemės ūkio technikumo direktoriumi ir Žemės ūkio akademijos lektoriumi. Kilo karjeros laiptais: 1926–1927 m. ėjo Žemės tvarkymo departamento direktoriaus pareigas, 1934–1938 m. – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras. Vėliau dirbo mokslinį darbą, profesoriavo Vilniuje. Buvo Šaulių sąjungos narys. Jo pastangomis buvo pastatyta Pašlūžmių mokykla. 1941 m. birželio 17 d. iš Dotnuvos su žmona ištremti į Sibirą. Leidinyje Lietuvos g yventojų genocidas, I tome rašoma: „Stanišauskis Jokūbas, Antano, g. 1892, gyv. Dotnuvoje, Kėdainių apskr. ir r., inžin. Išv. į lag. 1941 06 18 – Tugučas (Bolšaja Rečka), Sajano r., Krasnojarsko kr. – Rešotai, Nižnij Ingušo r., Krasnojarsko kr.; išv. į kal. – 1942 01 02 Kanskas, Krasnojarsko kr.; mirė kalinamas 1943 04 15. Buvęs susisiekimo ministras, prof., geodezininkas.“ Žmona Ona Stanišauskienė buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau į Jakutiją. 1956 m. grįžo į Lietuvą.
Daug kalinių lageriuose mirė pirmaisiais metais. Ištremtų iš Kretingos apskrities ir atskirtų šeimų nariai – moterys, vaikai, seneliai – pateko į Komijos ASSR, pavieniai – į Altajaus kraštą. Tie, kurie ištvėrė šaltį ir badą, grįžo į Lietuvą. Kiek grįžo, duomenų neturime. Žinomo pedagogo ir prieškario visuomenės veikėjo Alfonso Kiaunės šeima – žmona mokytoja Jadvyga, dukra Julija Laima Kiaunytė-Mickienė ir sūnus Rimvydas 1957 m. iš Komijos grįžo į Gargždus. Muziejaus archyve turimuose tremtinio Antano Daugėlos prisiminimuose aprašomi Rešotų lageryje patirti išgyvenimai. 1941 m. birželio mėnesį iš Zarasų rajono, Puslių kaimo, jis pateko į Rešotų lagerį Nr. 7. Iš pradžių plyname lauke statė barakus ir kitus pastatus, vėliau kirto mišką. Į darbą varydavo 15 kilometrų. Nusilpusius kalinius nešdavo iš beržiukų surištais neštuvais. Lagerio valdžia kalinių koloną ryte išleisdavo ir vakare pasitikdavo linksmu maršu, kurį atsivežtu akordeonu turėjo groti tremtinys kaunietis Zauka. Naktimis kaliniai buvo tardomi. Per parą lageryje mirdavo nuo dešimties iki dvidešimties žmonių. Nurengtus mirusiuosius tarsi malkas sukraudavo į sandėliuką. Už lagerio ribos kaliniai iškasdavo dideles gilias duobes. Tada į šiukšlių vežimą sukraudavo lavonus ir išveždavo. Prie duobės krašto vežimą apversdavo – lavonai nusirisdavo žemyn. Vasarą kiek geriau apkasdavo, o žiemą tik šiaip taip. Pavasarį, kai sniego nelikdavo ir žemė suslūgdavo, paviršiuje matydavosi kūnai. Tada atvaryta kalinių brigada laidojimo vietas apipildavo kalkėmis, apkasdavo žemėmis, supildavo kauburėlius. Taip stengtasi apsisaugoti nuo epidemijos.
1941 m. birželio 14 d. tremta iš šių Klaipėdos rajono seniūnijų: Ištremtųjų skaičius
Agluonėnai 3
Dauparai-Kvietiniai 3
Endriejavas 2
Gargždai 12
Judrėnai 2
Veiviržėnai 6
Vėžaičiai 29
Pagal tremties vietą pasiskirstė taip:remties vieta Ištremtųjų skaičius
Altajaus kr.. 3
Komijos ASSR 42
Krasnojarsko kr. 3
Kazachijos TSR 1
Nėra duomenų 8
Minimu laikotarpiu Pozingių kaimas, Agluonėnų seniūnijoje, priklausė Vokietijai. Galima spėlioti, kad Sapetkų šeima – 3 asmenys (vyras, žmona, dukra) iki 1939 m. gyveno Pozingių k. Šeimos galva Antanas Sapetka dirbo policininku. Matyt, Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, kaip rašoma, dirbo policininku Kaune, iš kur 1941 m. birželio 14 d. ištremtas kartu su šeima. Pasibaigus karui kai kurie tremtiniai bandė pabėgti. Tai pavyko Barborai Vainienei, g. 1906 m., iš Patyrių kaimo, ištremtai į Kazachijos respublikos Kokčetavo sritį. Į Lietuvą pabėgo 1946 m. Laisvėje pagyveno iki 1949 m., kai vėl buvo suimta ir įkalinta. Paleista 1956 m.
Tikslesnius duomenys apie ištremtuosius ir represuotus asmenis rasite prisegtuke – statistinėje lentelėje, į kurią papildomai įtraukti 1941 m. suimti, sėdėję sovietiniame kalėjime, sovietinių aktyvistų, raudonarmiečių nukankinti, nužudyti Klaipėdos rajono žmonės.
Taip pat prisegtukuose yra duomenys apie Klaipėdos rajone pastatytus tremties paminklus.
Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė.
Papildomą informaciją rasite čia:
Video medžiaga:
1. Tremtiniams atminti - birželio 14-toji. Virtualus turas. https://www.youtube.com/watch?v=mAZ8ul7_IAM&list=PLXzGBYHvDQpQcIw3wZuZ2L2A2JPdnO5gC&index=12
2. Trėmimų vietos Priekulėje. Virtualus turas. https://www.youtube.com/watch?v=zs5_LYnm-7I&list=PLXzGBYHvDQpQcIw3wZuZ2L2A2JPdnO5gC&index=13