Naujienos

Karaliaus Vilhelmo kanalui - 146 metai

2019 09 17

Kanalo atidarymo iškilmėse dalyvavo įvairaus rango kviestinių svečių. Pirklių organizacijos vadovybė ir kiti garbūs svečiai plaukė į Medžio uostą garlaiviu “Adler“, eilinė publika – gariniu vilkiku „Von der Heydt“, o garbingiausi atidarymo dalyviai – Karaliaučiaus apygardos prezidentas fon Hornas ir Klaipėdos apskrities viršininkas fon Gramackis – nesiryžo lipti į laivą ir iškilmių vietą per Smeltę pasiekė 4 arklių traukiamu pašto ekipažu. Čia prezidentas įteikė ordiną kanalo kasimo koordinatoriui, Klaipėdos pirkliui Gubai. Eglišakėmis ir vėliavomis papuoštas pirmasis sielis tempiamas valdžios garlaivio „Oberpräsident Eichmann“, buvo sutiktas džiaugsmo šūksniais. Nusiųsta sveikinimo telegrama Vokietijos kaizeriui Vilhelmui I, kurio vardu kanalas ir pavadintas.
Karaliaus Vilhelmo kanalas – vienintelis dirbtinai sukurtas vandens kelias Lietuvoje iškastas nuo Lankupių kaimo iki Klaipėdos uosto Malkų įlankos. Šis vandens kelias lėmė greitesnį, kokybiškesnį bei patogesnį laivų, o taip pat ir sielių keliavimą į Klaipėdos ir kitus Europos uostus.
Kanalo idėja Prūsų Lietuvoje jau buvo gimusi XVII a. viduryje. Siekiant kuo daugiau medienos eksportuoti į Klaipėdos uostą, nutarta sukurti naują vandens kelią, kuriuo būtų aplenkiamos gan audringos ir seklios Kuršių marios. Nuo idėjos iki kanalo kasybos pradžios praėjo daugiau nei 200 metų. Kanalą kasė vietiniai gyventojai už tam tikrą mokestį, o galutiniame darbų etape kasė ir prancūzų karo belaisviai.
Kanalo ilgis 25-27 km., plotis 28-30 m., gylis siekė iki 1,7 m. Krantai sutvirtinti pylimais abipus naujojo vandens kelio. Jais eidavo vilkėjai, traukę laivus ir sielius arba arklių kinkinė. 1864 m. vandens lygiui reguliuoti Lankupiuose pastatytas šliuzas. Jo galuose pastatyti dveji po 11 m. pločio vartai, kurie buvo suveriami iš abiejų pusių rankine-elektrine transmisija. Šalia šliuzo įrengtas vandens matuoklis, žymintis vandens pokyčius. 1902–1904 m. pastatyta 10 lengvų metalinių tiltų, sujungusių kanalo krantus. Tiltai turėjo plyšį baidoko stiebams praleisti, skylė buvo uždaroma dangtimi.
Po 1923 m. sukilimo, kai Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas, vandens keliai gerai nefunkcionavo. Karaliaus Vilhelmo kanalas jau nebebuvo toks patrauklus laivybai, kaip iki tol. Tarpukario laikotarpyje Vilhelmo kanalas įgavo naują vaidmenį, kaip vandens turizmo kelias, nutiesiantis baidarių entuziastams mažai žinomą maršrutą Pamario regione. Tarpukaryje kanalas dažnai vadintas Viliaus perkasu norint sulietuvinti pavadinimą.
Kanalo veikla sustabdyta po antrojo pasaulinio karo, Sovietų Rusijos paliepimu. Ir vėl bandytas keisti kanalo pavadinimas, sovietmečiu vadintas – Klaipėdos kanalu. O nuo 1966 m. jis tapo Klaipėdos trečiosios vandenvietės dalimi, iš kanalo buvo tiekiamas geriamasis vanduo pietinei miesto daliai.
Šiandien atkurtos Lietuvos laikotarpiu Vilhelmo kanalo veikla išsiskaido į kelias kryptis – vandenvietės ir turizmo. Per atidarytus Drevernos ir Lankupių šliuzus, galima sukti ratą iš Kuršių marių per Drevernos upę, Karaliaus Vilhelmo kanalą, Minijos upę į Krokų įlanką, Uostadvarį, netgi Kniaupo įlanką ir vėl grįžti Kuršių mariomis. Aktyviausiai kanalas naudojamas nuo Drevernos kaimo iki Lankupių šliuzo Minijos link. Vietiniai gyventojai, turintys nedidelius laivus, užsiima vandens turizmu, plukdydami turistus po Kuršių marias, Miniją bei Vilhelmo kanalą. Tai vienas unikaliausių hidrogeologinių paminklų Lietuvoje turintis gilią ir sudėtingą istoriją, prasidedančią nuo Prūsijos karalystės valdymo laikotarpio ir besitęsiantis iki šių dienų.

Video

Laura Martinkienė, filialo J. Gižo etnografinėje sodyboje vadovė


0001_karaliaus-vilhelmo-kanalas-3-1920x1280_1568798262-57a8f7a47914586ee9aa2de3fe2d5f76.jpg

Galerija


Naujienų prenumerata

Kontaktai Darbo laikas Kalendorius Bilietų kainos