Naujienos

Trys iškilūs Voveriškių gyventojai

Voveriškiai (Wowerishken) – tai kaimas kairiajame Minijos krante, 2 km nuo Priekulės ir 1 km nuo Agluonėnų Klaipėdos rajone. Šiame Minijos krante plytėjo nemaži negyvenami plotai šalia Nykupio žiočių. 1785 m. gal pagal gyvenusius gyventojus kaimas vaidintas Peter – Waffer-Matz, tada ten buvo 8 sodybos, kaime gyveno karališkieji valstiečiai priklausę Priekulės valsčiui ir parapijai. 1871 m. gyventojų surašymų duomenimis buvo 81 gyventojas, 11 sodybų, visi gyventojai liuteronai. 1885 m. buvo sėkmingo gyvenimo laikotarpis, tuomet buvo 12 sodybų, gyveno 99 žmonės, kaimas valdė 180 ha žemės derlingos. Tenykščių ūkių savininkai buvo pasiturintys didžiažemiai valstiečiai. Stovėjo ir vėjo malūnas. Vieškelis apsodintas ąžuolais.

Ir tokiame mažame kelių sodybų kaime galima paminėti 3 iškilius gyventojus, kilusius iš Voveriškių (Wowerischken) kaimo, kurie, galima sakyti, įdėjo nemažą indėlį visos Lietuvos gerovei.

Voveriškiuose išlikusi šalia Neknupio (Nykupio) upelio turtingiausio Voveriškių ūkininko sodyba. Praeityje Martynas Klimkaitis ten valdė 40 ha žemės. Sodyboje išlikę penki pastatai, 1907 m. (statytas namas) laikomi itin vertingais Mažosios Lietuvos architektūros pavyzdžiais. Medinė klėtis, kurių labai mažai išlikę po karo. Apdaila-raudonų baltų plytų ornamentai, raudonplytis tvartas, tinkuotas namas su raudonų plytų apipavidalinimais , antrasis tvartas puoštas raudonų-baltų plytų deriniu. 

Martynas Klimkaitis (1910 -1943) gimęs Voveriškiuose, teisininkas. Mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1938 m. VDU baigė teisės mokslus, išvyko tobulintis į Šveicariją.  Dirbo įKlaipėdos krašto gubernatūroje teisių referentu. 1939 m. naciams užėmus Klaipėdos kraštą pasitraukė į Kauną, dirbo teismo įstaigose. 1941 m. išvyko į Vokietiją, paimtas į vokiečių kariuomenę. Martynas Klimkaitis dalyvavo įvairiose Mažosios Lietuvos organizacijose: Klaipėdos mažlietuvių moksleivių draugijoje ,“ Aušra“ draugijos narys, „Mažoji Lietuva“ draugijos pirmininkas. Skaitydavo paskaitas Kauno ir Klaipėdos radiofonuose. Jo straipsniai buvo spausdinti Laikraščiuose „Keleivis“, „Teisė“, „Naujojoji Romuva“ ir kituose laikraščiuose, žurnaluose.

 

Martynas Šernius (1849-1908) gimęs Voveriškiuose, Mažosios Lietuvos visuomeninis veikėjas, spaustuvininkas, leidėjas, periodinės spaudos darbuotojas. Privačiai mokėsi pas F. Kuršaitį, nuo 1865 m. mokėsi raidžių rinkėjo profesijos Priekulės Šrėderio spaustuvėje. Nuo 1875 m. apsijungė kartu su Holzu, dirbo Heinricho Holzo spaustuvėje, buvo jos dalininkas (Holzo ir Šerniaus spaustuvė). Jie buvo pirmieji su kuriais pradėjo bendradarbiauti Didžiosios Lietuvos inteligentai. 1882 m. J Šliūpui dovanojo knygų, kurias jis nelegaliai išgabeno per sieną.

Kartu su Holzu išspausdino 76 knygas lietuvių kalba. 1878 -1904 m. redagavo Lietuvišką ceitungą, sudarė ir redagavo kalendrorių „Lietuviškos kalendros“, Iš vokiečių kalbos išvertė 17 protestantiškų brošiūrų. Palaikė ryšius su Zauerveinu, spausdino jo kūrybą.

Sėkmę atnešė jiems E. Radžiūno „Naudingos bičių knygelės“, leidimas, H. Kampės „Jaunasis Robinzons“ , kritikos žodžiais tariant, tai buvo „gražus pasirodyms lietuviškoj rašliavoj“ bei skaitytojų pamėgtos „Kalendros“. “Krikščioniškos kalendros“ kurias pradžioje parengdavo J.F. Kelkis iš Kisinių, pasižymėjo gražia  taisyklinga kalba, skaitytojų prielankumą lėmė ir sudarytojo ir redaktoriaus vardas, be to, jos nenustojo eiti ir po J. F. Kelkio mirties kaip „Lietuviškosios kalendros“. Gera kalendoriaus struktūra pelnė skaitytojų prielankumą.  Šernius spausdino daug grožinių kūrinių, dažniausiai iš kitų kalbų verstų didaktinių apsakymų, apybraižų.  1883 m. buvo išspausdintos ir „Burtikės“, jų būta ne vieno leidimo. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu bendradarbiavo su Didžiosios Lietuvos nelegalių knygų leidėjais. Kartu su kitais įkūrė 1883 m. žurnalą „Aušra“, jį rėmė finansiškai, dalyvavo organizacijose : „Birutė“, „Lietuvių literatūros draugija“, Prūsų lietuvininkų susivienijimas“. Skatino Mažosios Lietuvos lietuvius rinkti savo atstovus  į Vokietijos Reichstagą, ginti lietuvių kalbą mokyklose. Už Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės –kultūrinės veiklos skatinimą ir ryšius su didžiosios Lietuvos spaudos darbuotojais Vokietijos valdžios persekiotas. 1904 m. susirgo ir persikėlė pas žmonos gimines į Cintjoniškius prie Šilutės. 

Mikas Pozingis (1887-1951) gimė Voveriškiuose, Klaipėdos rajone. Vadinamas „Paukščių tėvu“, Ventės rago savamokslis ornitologas.1924 m. pradėjo dirbti Ventės švyturio prižiūrėtoju ir mėgėjiškai stebėjo paukščius. Pradėjo bendrauti su Rasytėje įkurta Ornitologine stotimi ir pasiūlė tokią įkurti Ventės rage. 1930 m. ten pradėjo žieduoti paukščius iš pradžių vokiškais, vėliau lietuviškais žiedais. Mokėjo pamėgdžioti įvairių paukščių balsus. Susirašinėjo su Tadu Ivanausku, siuntė jam stebėjimų, tyrimų duomenis. Antrojo pasaulinio karo metais išvyko į Daniją.

Apie ornitologinę stotį ir Miką Pozingį 1938 m. rašė laikraštis „Vakarai“ :„Dalis jų apžieduojami, kiti ir taip paleidžiami toliau skristi. Per devynerius metus Pozingis yra apžiedavęs per 74000 įvairių rūšių paukščių. Kai kada į Ragą užklysta ir labai retų sparnuočių, šiemet toks retas svečias buvo svilikėlis (Zerinus kanarija), kurį Pozingis nušovė ir padaręs iškamšą nusiuntė prof. Ivanauskui, kad papildytų V. D. Universiteto Gamtos-Muziejų“...“Be paukščių stebyklos Ventės Rage dar yra įrengta vandens ir vėjo matavimo stotys. Šias stotis tvarko taip pat Pozingis“. 

Trys iškilūs Voveriškių gyventojai (pdf formatas).

Informaciją parengė Agluonėnų etnografinės sodybos filialo vadovė Giedrė Rudaitytė.

Naudota literatūra :

MLE, II ir IV tomas. 2003 ir 2009 m.

M. Purvinas „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ 2003 m.

Domas Kaunas „Iš lietuvių knygos istorijos“ 1986 m.

„Atvira Klaipėda“ Martyno Vainoriaus, 20-07-26 straipsnis „Klaipėdoje kinų antplūdis“.