Mažosios Lietuvos bažnyčios

Mažosios Lietuvos bažnyčių naikinimas XX a. II pusėje

Ideologiniai – politiniai veiksniai

Sovietų valdžios religinė politika buvo gana sudėtinga, ją lėmė ne tik komunistinės ideologijos agresyvi ateistinė nuostata, bet ir kiti reikšmingi veiksniai. Aiškiai matyti jos diferenciacija atskirų religinių konfesijų atžvilgiu. Jau 1944 m. Maskva nusprendė pasilaikyti šiaurinę Rytprūsių dalį, o M. Lietuvą (Klaipėdos kraštą) vėl priskirti Lietuvai. LSSR komunistinė valdžia, perimdama Klaipėdos kraštą, pripažino gyventojams teisę pasilikti savo krašte. Okupantai teritorine prasme į M. Lietuvą buvo žiūrėjo kaip į buvusią Lietuvos teritoriją, politine prasme - kaip į Vokietijos reicho teritoriją, tautine prasme - kaip į vokiečius. Iki 1948 m. gyventojai negavo pilietybės. Tarpukario Lietuvoje kraštas turėjo plačias autonomines teises. Pokariu tiek mažlietuviai, tiek vokiečiai šių teisių neteko – jie tapo Lietuvos gyventojais. Jų teisės buvo labai suvaržytos – uždrausti bet kokie savi renginiai ir organizacijos. Dėl rusų neapykantos vokiečiams vokiškai kalbėti buvo pavojinga, todėl viešai kalbėta lietuviškai. Pamažu prisitaikė net provokiškai nusiteikę gyventojai. Po 1945 m. buvo uždraustos vokiškos mokyklos. Sovietinė valdžia niekur neleido vartoti Klaipėdos krašto sąvokos. Administruojant kraštą buvo praplėstos rajonų ribos – jiems priskirta dalis D. Lietuvos kaimų. Kadangi visos šios pertvarkos sklido iš D. Lietuvos, krašto vietiniai gyventojai visus pokario ir stalinistinio režimo sunkumus išgyveno kaip lietuvių daromas skriaudas lietuviams valdant kraštą. Pasiteisino sena imperinė rusų politika – skaldyk ir valdyk.

Evangelikų liuteronų parapijos pirmą kartą tapo sudėtine LSSR Evangelikų liuteronų bažnyčios dalimi. Panašiai kaip ir sovietinė valdžia Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia irgi stengėsi integruoti M. Lietuvos kraštą, sudarydama naujus dekanatus. Liuteronų bažnyčia ilgai delsė priimti naują statutą. Jei Latvijos ir Estijos liuteronų bažnyčios jį priėmė jau 1947 ir 1948 m., tai Lietuvos liuteronų bažnyčia – tik 1955 m., taip pat vėliau įregistravo kunigus – tik 1948 m. Būta ir viešo politinio evangelikų liuteronų kunigų pasipriešinimo, ir tai vėliau inspiravo bažnyčių pastatų atėmimą. Sovietiniai įstatymai reikalavo įregistruoti visas parapijas ir visus dvasininkus pas religinių kultų tarybos įgaliotinį. Tikintieji, norintys gauti iš valstybės bažnyčias religinėms apeigoms, turėjo įregistruoti religinius komitetus, kuriuos sudarydavo 20 asmenų. Pasak A. Hermann, 1948 – 1949 m. M. Lietuvoje susikūrė 13 parapijų, be Pašyšių, Rukų, Rusnės ir Vilkyškių parapijų. Tiriant išaiškėjo, kad neatkurtų parapijų būta ir daugiau (žiūrėti priedą Nr. 9). Be to, stengtasi parapijas formuoti taip, kad buvusios M. Lietuvos parapijos nesudarytų atskiro vieneto, pvz., 1955 m. konsistorija nusprendė M. Lietuvos 24 parapijas padalinti po aštuonias – buvo sudaryti Kretingos (palei Latvijos pasienį), Šilutės (didesnė dalis M. Lietuvos) ir Tauragės (likusios Žemaitijos parapijos) dekanatai.

Sovietiniu laikotarpiu bažnyčia neteko valdyto turto – didelės dalies pastatų ir visiškai žemės plotų. Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės ir privalėjo laikytis nustatytų taisyklių, reguliuojančių jos veiklą. Taisykles pažeidus, RSFSR baudžiamajo kodekso 122-127 straipsniuose buvo numatytos bausmės: pataisos darbai, turto konfiskavimas ar piniginės baudos. Kunigai neturėjo teisės mokyti vaikus konfirmantus, rinkti bažnytines rinkliavas, naudotis viešosiomis teisėmis, atlikti religinių apeigų kitur nei bažnyčiose, skleisti religinius prietarus gyventojų masėse. Kiekviena bažnyčia turėjo mokėti du mokesčius – pajamų, sudarantį 380 rublių, ir draudimo, sudarantį apie 400 rublių (žiūrėti priedą Nr. 13).

Būtina pabrėžti neigiamą sovietinės santvarkos požiūrį į religinį paveldą. 1963 m. Maskvai spaudžiant iš respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašo buvo išbraukta 18 bažnyčių. Į šį sąrašą nebuvo įtraukta nė viena evangelikų liuteronų bažnyčia. Tas pats buvo ir paveldotvarkos srityje.

Konfesiniai veiksniai

Pokariniai sinodai vyko, išrinktos konsistorijos egzistavo Lietuvos teritorijose, besiribojančiose su M. Lietuva. M. Lietuvos parapijose išliko pamaldų ir kitų apeigų skirtumai. Baltrio konsistorija (1954-1970 m.) aktyviai priešinosi sovietizacijai ir vengė bendradarbiauti su valdžios organais. Dėl šių priežasčių ji labai nukentėjo: net pusė kunigų bei vadovybės buvo ištremti. Minėti dalykai vėliau tapo tarpusavio ginčų priežastimi. Burkevičiaus konsistorijos (1954-1970 m.) metu įvyko konfesijos vidinis skilimas, susidarė dvi grupės, kurių viena laikėsi Baltrio politikos parapijų ir sovietinės valdžios atžvilgiu, kita grupė siekė suderinti bažnyčios veiklą su valstybiniais reikalavimais ir suteikti konsistorijai daugiau teisių. Pirmąją poziciją palaikė buvusios M. Lietuvos parapijos ir kunigai, antrajai pritarė Lietuvos parapijos ir kunigai. Prie tokių blokų susidarymo prisidėjo skirtingos Mažosios ir Didžiosios Lietuvos parapijų tradicijos. M. Lietuvoje kunigų vaidmuo nebuvo toks svarbus kaip Lietuvoje ir vertinta labiau sinodinė sistema. D. Lietuvoje buvo labiau įprasta suteikti didesnę galią bažnyčios vadovybei ir remtis valstybės pagalba. M. Lietuvoje buvo gyvos susirinkimų tradicijos, tad pokaryje, esant bažnyčių ir kunigų trūkumui, vyravo sakytojai surinkimininkai. Pastarieji ypač aktyvūs buvo Klaipėdos ir Šilutės apskričių parapijose. 1970 m. įvykus II sinodui ir konsistorijai persikėlus į Tauragę, persvarą įgavo pietų Žemaitijos parapijos. M. Lietuvos surinkimininkų opozicija niekada iki galo nesusitaikė su esama padėtimi.

Socialiniai veiksniai

Priartėjus frontui buvo paskelbta masinė gyventojų evakuacija. Spėjama, kad iš 150 000 gyventojų po evakuacijos krašte liko apie 15 000 gyventojų. Į Vakarus pasitraukus 40 kunigų, M. Lietuvoje liko vos keli kunigai. Pokaryje evangelikų liuteronų bendruomenes praretino masiniai trėmimai, pvz., 1948 m. į Sibirą ir kitas atokias SSRS vietas ištremta: iš Klaipėdos apskrities – 921 žmogus, iš Pagėgių apskrities – 206 žmonės, iš Šilutės apskrities - 517 žmonės;1949 m. kovo – balandžio mėn. atitinkamai – 1062, 291 ir 251 žmonės. 1951 m. iš Klaipėdos srities (16 rajonų) ištremta apie 3300 gyventojų.

1958 m. Sovietų Sąjungai susitarus su Vokietijos Federatyvine Respublika, asmenys, turėję prieš 1941 m. Vokietijos pilietybę, galėjo išvykti iš Sovietų Sąjungos. Galimybe pasinaudojo M. Lietuvos buvę tremtiniai, kurie repatrijavo tiesiai iš tremties vietų;taip pat šia teise pasinaudojo dalis M. Lietuvos gyventojų bei Lietuvos vokiečių ir iš viso repatrijavo apie 13 000 evangelikų liuteronų konfesijos narių. Kiek mažesnė gyventojų emigracija tęsėsi iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Dėl šių procesų 7 deš. pradžioje sunyko Nidos, Pašyšių, Rusnės, Žukų parapijos, nes nebeįstengė mokėti mokesčių, o tai paskatino valdžią maldos namus uždaryti.

Bažnyčios nyko dėl pasikeitusios politinės situacijos, kuri neigiamai paveikė buvusį teritorinį-konfesinį vientisumą. Diegiama komunistinė ateizmo ideologija įstatymiškai panaikino Bažnyčios juridinio asmens statusą. Vienybės stoka konfesijos viduje trukdė priimti reikiamus sprendimus ir atkurti parapijas. Masinė pokario evakuacija, tremtys, vėlesnė emigracija naikino parapijas, o sovietinei valdžiai sudarė galimybes uždaryti ir savo reikmėms paimti maldos namus.

Papilldoma informacija PDF prisegtuke ir bažnyčių ikonografija

Filialo vadovė Sabina Vinciūnienė/ iš 2009 m. bakalauro darbo Mažosios Lietuvos bažnyčių menas/


[1] Streikus, Arūnas. SSRS – Vatikano santykiai ir sovietų valdžios politika Bažnyčios atžvilgiu Lietuvoje 1945–1978 m. [interaktyvus]. [žiūrėta 2009 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą:

 http://www.genocid.lt/Leidyba/6/arunasStr.htm.

[2] LSSR Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika.

[3] Hermann, Artur. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius, 2000, p. 190, 191.

[4] Ten pat, p. 121.

[5] Šilalės kraštas. Vilnius, 2001, p. 181, 182.

[6] Hermann, Artur. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius, 2000, p. 127.

[7] Ten pat, p. 132.

[8] RSFSR – Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika.

[9] RTFSR baudžiamasis kodeksas. Kaunas, 1952, p.78, 79.

[10] Glemža, Jonas Rimantas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002, p. 29, 31.

[11] Hermann, Artur. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius, 2000, p.129-132.

[12] Ten pat, p. 139.

[13] SSRS – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.

[14] Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 4. Vilnius, 2009, 237.

[15] Parapijos [interaktyvus]. [žiūrėta 2009 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą: http://www.liuteronai.lt/Parapijos.

Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 3. Vilnius, 2006, p. 472.

Naujienų prenumerata

Kontaktai Darbo laikas Kalendorius Bilietų kainos