Indai – lauktuvės iš Amerkos

10. Indai – lauktuvės iš Amerkos

Buities daiktai, naudoti mano senelių Viktorimo Stonkaus (1904–1949) ir Marcijonos Gečaitės- Stonkienės (1912–1998), gyvenusių Aisėnų kaime, Klaipėdos r. Priklauso Astai Januškienei.

1. Indai iš močiutės Marcijonos kraičio. Jos tėvas Jokūbas Gečas iš Jucaičių keletą metų (tarp 1910 ir 1920 metų) su pertrauka dirbo Amerikoje, kad sustiprintų ūkį. Išvyko kartu su Simonu Šarka iš Aisėnų ir dar penkiais apylinkės ūkininkais (iš visos apskrities išvyko 30); buvo ir fotografijos, kur visi išvykstantieji iškilmingai susėdę, pasipuošę įsiamžino atminimui, deja, jos seniai prarastos. Būtų labai įdomu pamatyti, gal kas rajone jas išsaugojo. Proseneliui užsidirbti pavyko, abu kartus grįždamas su lauktuvėmis iš Amerikos parvežė ir indų. Mano močiutė tada dar mažutė buvo, bet ji visada sakė, kad šie indai tėvelio parvežti, ir labai juos brangino. Jai ir kitais keliais į prosenelių sodybą XX a. pradžioje atkeliavo prašmatnūs porcelianiniai indai iš Paul Muller fabriko Bavarijoje, vis tiek tai jau mūsų branginamos relikvijos.

2. Audiniai ir iš jų pasiūti rankšluosčiai – namų darbo iš močiutės Marcijonos tėvų namų Jucaičiuose: vienyčio ir dvinyčio audimo balintos drobės rankšluosčiai, išsiuvinėti pačios močiutės ir mano mamos, kai dar pradinukė buvo; su raide E gali būti močiutės sesers Emilijos atsiminimas – ji anksti paliko namus, nes tapo vienuole ir gyveno Prancūzijoje. Tamsiausias audinys – šiurkštus storas eglute austas trinytis, likutis iš kraitinio audeklo ritinio, nuo kurio šeimininkė vis atkirpdavo tiek, kiek reikia.

3. Žirklės, lygintuvai – mano senelio siuvėjo Viktorimo darbo įrankiai. Kiti mediniai ir metaliniai eksponatai (klumpės, buožės, sviestmušė, linų bei vilnos šukos ir kita) – kasdien senelių naudoti buities daiktai, pačių įsigyti arba gauti iš tėvų namų. Dalies daiktų dėl susidėvėjimo jau teko atsisakyti, dalis padovanota muziejams, o kas liko, pagal galimybes saugojame ir vis pakilnojame, paglostome, patys pasidžiaugiame ir kitiems parodome. Nuotraukoje – paroda, skirta Žemaitijos metams, vykusi 2019 pabaigoje Priekulės Ievos Simonaitytės bibliotekoje, kurioje dirbu.

 

Muziejaus istorikas Marius Mockus: „Iš ties XIX a. dėl ekonominių ir socialinių priežasčių kilo didelė emigracijos banga. Skaičiuojama, kad iki Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos išvyko apie 400 000 gyventojų, iš kurių 252 600 emigravo į JAV. Dalis liko gyventi ten, bet buvo nemažai ir tokių, kurie užsidirbę pinigų grįžo į tėvynę. Už sukauptą kapitalą pirko žemę, kūrė ūkius ar kėlėsi į miestelius ir steigė savo verslus. Nors anuometėje spaudoje emigracijos reiškinys vertintas neigiamai, kaip didelę žalą daranti šalies ūkiniam gyvenimui, vis tik pastebima, kad emigrantų siunčiami pinigai turi ir teigiamą efektą ekonomikai. Be finansinės naudos yra ir kita šio reiškinio teigiama pusė, emigracijoje iki tol žemės ūkyje dirbę žmonės išmoko naujų amatų, parsivežė naujų verslo idėjų ir pažangesnių ūkininkavimo metodų. Dėl didelės emigracijos ūkiuose trūko darbo jėgos, čia likę ūkininkai vis didesnį dėmesį skyrė įvairiems mechanizmams. pvz., viena kuliamoji atstojo 10 darbininkų. Kadangi  nevisi buvo pajėgūs įsigyti brangius mechanizmus, išeitis buvo rasta – imta kooperuotis įsigyjant brangius, našius įrenginius.  

Žmonės visą laiką daug dėmesio skirdavo rūbams, tai nulėmė ir mūsų tautinio kostiumo puošnumą bei išskirtinumą. Tarpukariu itin išaugo siuvėjų, kaip amatininkų, paklausa. Tai nulėmė daug skirtingų faktorių. Pirmiausia, mada ima vis labiau skverbtis į kasdienį gyvenimą, keičiasi ir sudėtingėja rūbų dizainas. Gyventojams vis dažniau prireikdavo profesionalių siuvėjų paslaugų. Vis dažniau rūbams siūti ir puošti naudojami importiniai siūlai, audiniai, taip pat aptariamu laikotarpiu sparčiai plėtėsi miestai, kurių gyventojai vis labiau tolo nuo tradicijos audinius bei rūbus gamintis patiems namuose.  

Lietuvoje gyvavo sena tradicija, kai ištekėjusi mergina atsinešdavo kraitį, kurį sudarė įvairūs dalykai, o vienas iš pagrindinių buvo audiniai. Didelę dalį rūbų, patalynės ir kt. žmonės siūdavosi patys, todėl kiekviena mergina turėjo mokėti austi, siūti ir siuvinėti. Dar iki santuokos jaunos merginos, kartais padedamos vyresnių šeimos moterų, prisiausdavo audinių kraičiui. Jų turėjo užtekti ilgam, nes, sukūrus šeimą ir pradėjus auginti vaikus, tam paprasčiausiai trūkdavo laiko, o kraičio audinių turėjo pakakti visai šeimai iki praaugs vaikai.“

 


Galerija


Naujienų prenumerata

Kontaktai Darbo laikas Kalendorius Bilietų kainos